Concert trip to Norway

Choro „Saluto“ svajonė tapo realybe – pagaliau įvyko nepakartojama choro kelionė į kalnuotąją Norvegiją! 2019 m. liepos 3 d. 21 val. palikome Kauno oro uostą ir jau po nepilnų dviejų valandų leidomės Olesiunde. Kitas rytas išaušo saulėtas, nors vėjuotas. Pažintį su vienu gražiausių Norvegijos miestu pradėjome nuo Aksla kalno. Po šalį keliavome su Kauno turizmo agentūros „Grūda“ autobusu, kuris iš Kauno išvyko 2 dienos ryte, kad kitą dieną mūsų grupę paimtų iš Olesiundo ir nuvežtų nakčiai į viešbutį. Ekskursiją po Olesiundą mums vedė šio miesto vyrų choro, pas kurį atvykome, dainininkas.

Olesiundo miestas įsikūręs tik 1848 m. ant keturių salų, tačiau 1904 m. gaisras sunaikino daugumą namų. Miestas atstatytas 1907 m. Art Nouveau stiliumi, pastatai gausiai dekoruoti ornamentais ir bokšteliais.

Liepos 4d. 14 val. koncertavome akmeninėje iš išorės Olesiundo bažnyčioje, pastatytoje 1909 m. Tai išskirtinio grožio freskomis ir vitražais išpuošta bažnyčia, talpinanti apie 800 žmonių. Koncertą pradėjo Olesiundo “Mannskoret Varde”, su kuriuo susidraugavome pernai pavasarį Kaune. Kelias giesmes pagiedojome ant viškų prie vargonų, o koncertą tęsėme apačioje prieš altorių. Vasara – nedėkingas laikas koncertams, kadangi užsieniečiai atostogauja, tačiau atėję mūsų paklausyti žmonės buvo labai dėmesingi ir negailėjo plojimų.

Popietę praleidome prie Alnes švyturio Godoy saloje (tai priklauso Olesiundui), pastatyto 1886 m. Dairėmės nuo švyturio po apylinkes, į žvejų gyvenvietę ir Atlanto vandenyno tolius. Mūsų Baltija tokių akmenų bent jau Lietuvos pajūryje tikrai neturi, tai malonumas palaipioti kaip vaikams.

Pasiruošėme vakarėliui. Vyrų choras mus priėmė savo statytame erdviame pastate. Mūsų dovana džiaugiasi vyrų choro vadovas Walter Stiegler. Kol laukėme maisto, vyrai dar padainavo ne vieną dainą. Pasistiprinus prasidėjo šokiai, kuriems grojo ir dainavo šaunus ansamblis iš to paties vyrų choro. Norvegų žaidimo iššūkį – numušti koja kepurę nuo kuolo – priėmė vyresnysis Antanas! Jam pavyko!

Trečią kelionės dieną lankėme paslaptingą trolių kraštą – Trolandiją… Kylome vienu vaizdingiausių kalnų keliu Trolstigenu, išvertus reiškia “Trolių kopėčios”. Šis kelias, besiraitantis kaip gyvatė, nutiestas 858 m aukštyje, turi 11 staigių posūkių. Šiame kelyje net pro autobuso langą girdisi Stigfoseno krioklio riaumojanti srovė, krentanti į apačią iš 180 m.

Keltuku persikėlėme per Nordalio fiordą iš Linge į Eidsdal. Prie Geirangerio fiordo pietavome. Pasidarėme protokolinę nuotrauką prie gražiausio Norvegijos Geirangerio fiordo, išvertus reiškia „strėlės antgalis“ – tai dėl viršutinės fiordo dalies, įsiskverbusios giliai į kalnus tarsi ietis. 2005 m. jis įtrauktas į pasaulinį UNESCO paveldo sąrašą.

Erelių keliu kilome į Dalsnibą – Dievų kalną, kuriame gyvena griaustinio, audros ir derlingumo dievas Toras ir vaisingumo deivė, ištekėjusi už dievo Odino, labai mėgusi brangenybes, Frėja… Dieviški vaizdai ir pakankamai šviesus dangus, kas būna labai retai. Kaip gi nepadainavus 1456 m aukštyje!

Nusileidus nuo Dievų kalno, atvykome į nakvynės vietą. Mūsų laukė ištaiginga vakarienė net su sriuba. Pasakiškas ežeras šalia kempingo turi salą, į kurią panoro patekti brisdami lediniu vandeniu ne vienas drąsuolis ir drąsuolė. Baigėsi dar viena pilna įspūdžių ir be lietaus diena.

Ketvirtą dieną kilome į Jostedalio ledyną, didžiausią Europoje. Jis vingiuoja 60 km tarp kalnų. Storiausia vieta siekia net 600 m. Visur šniokščiantis vanduo – čia ne išimtis. Viena iš ledyno atšakų – Briksdalio liežuvis. Deja, ledynas akivaizdžiai tirpsta: tą pamatėme, žiūrėdami į ledyno nuotraukas kelių dešimtmečių laikotarpyje.

Medinė bažnytėlė Kaupangerio kaimelyje. Anksčiau panašių buvo apie 1000, dabar likę tik apie 30. Platieji Tvindės kriokliai, kažkodėl užsitarnavę jaunystės ir seksualinės energijos šaltinio vardą. Ledinis vanduo krenta iš 152 m aukščio. Kaskadas suformavo pati gamta.

Norvegijoje yra 1150 įvairių tunelių, kurių 35 įrengti po vandeniu. Mes važiavome ilgiausiu pasaulyje automobiliniu Laerdal tuneliu, jungiančiu Bergeną su Oslu. Jo ilgis net 24,5 km! Kai kas bandė skaičiuoti, kiek tunelių kelionės metu pravažiavome, bet skaičių pametė, rodos, virš 40.

Didelių puikių mūsų vairuotojų pastangų dėka spėjome atvykti į Bergeną iki Tautiškos giesmės giedojimo. Funikulieriumi kylame į 320 m aukštyje esančią Floyen viršūnę, kur atsiveria Bergeno panorama. Sakoma, kad tai miestas, kuriame lyja daugiau kaip 300 dienų per metus, tačiau ir čia mus lydėjo saulė! Grupės vadovas Robertas Bergene lankėsi gal 9 kartus ir visada lijo.

Lygiai 21 val. Lietuvos laiku (20 val. vietiniu) iš visos širdies užtraukėm Tautišką giesmę. Prie mūsų jungėsi ir vietiniai lietuviai. Negalėjom nepadainuoti ir nuostabios „Kur giria žaliuoja“. Praėjus euforijai, leidomės žemyn…

Penktą kelionės dieną pradėjome anksti ryte, kai Bergenas dar miegojo. Unikalus buvusios Norvegijos sostinės Bergeno medinis Brygeno senamiestis, grįstas lentomis, saugomas UNESCO. Miestas išsidėstęs tarp septynių kalnų, vadinamų „vartais į fiordų karalystę“. Senamiestis nepakitęs nuo XI a. Kaip buvo keista nesutikti nė vieno kito žmogaus. 9 val. Bergeno žuvų turgus sukruto. Mūsų Robertas atvedė visus pas lietuvį, kuris verčiasi žuvų pramone. Jis papasakojo ir davė paragauti įvairių žuvų ir net banginio mėsos. Nutįso eilutė prie jo prekystalio.

Toliau važiavome į Troldhaugeną – Edvardo Grygo namą-muziejų. Kompozitorius buvo tik 150 cm ūgio, buvo labai ligotas, teturėjo vieną plautį, o kūrė nuostabią muziką. Rusiškai kalbanti gidė labai įdomiai vedė ekskursiją. Šalia pastatyta E.Grygo koncertų salė, kur mums leido išbandyti puikią akustiką. Prie įlankos stovi mažas namelis, kur E.Grygas praleisdavo daug laiko, kurdamas muziką.

Toliau sekė Įspūdingas Voringo krioklys, nuo 183 m aukščio su ūžesiu krentantis į gilų siaurą tarpeklį. Vaizdai į visas puses pasakiški!

Kelionė tęsiasi per Hardangerio plynaukštę. Vaizdas visiškai kitoks. Čia  rūstoka plynaukštės gamta. Čia auga samanos tekšės, berželiai keružiai ir kuklios gėlytės. Sustojome prie samių palapinės kota, kuriai uždengti reikia net 60 elnių odų. Kaip žinia, samių tauta klajoja paskui šiaurės elnius, naudodami juos maistui, būstui ir įrankiams pasigaminti. Šiuo metu tik apie 1500 samių vis dar klajoja, daugelis persikėlė į skirtingas šalies dalis ir gyvena įprastą gyvenimą.

Šeštos dienos saulėtas rytas išaušo jau Osle. Atvykome į Vigelando skulptūrų parką. Gustavas Vigelandas – žymus norvegų skulptorius, palikęs Oslui 1600 savo darbų. Parkas įkurtas 1921 m. Čia 212 skulptūrų iš akmens ir bronzos. Skulptūros vaizduoja visą žmogaus gyvenimo ciklą ir intymumo santykį tarp vyro ir moters, jauno ir seno, ryšį tarp šeimos narių ir kelionės link mirties. Gigantų fontaną supa 20 bronzinių medelių. Po kiekvienu jų slepiasi kūdikis, įsimylėjėlių pora, atšalę jausmai, vienatvė, senatvė, mirtis. Tolumoje – garsiausias Vigelando darbas – Monolitas. Tai – 121 nuogų, tarpusavy persipynusių ir kovojančių figūrų, besistengiančių pasiekti viršūnę.

Bygdoj pusiasalyje lankėme Vikingų laivų bei Poliarinio laivo „Fram“ muziejus. Ekspozicijoje tokie eksponatai kaip laivas, kuriuo 1911 m. R. Amundseno ekspedicija pirmoji nukeliavo iki Pietų ašigalio,  ar Legendarinis plaustas Kon Tikis, kuriuo keliautojas bei mokslininkas Turo Hejerdalas su komanda perplaukė Ramųjį vandenyną nuo Pietų Amerikos iki Polinezijos salų.

Prieš paliekant nuostabiąją Norvegiją, užlipome ant Operos rūmų stogo. Viskas iš marmuro! Taip kuriamas ledkalnio įvaizdis.