Kelionė į Bulgariją

2018 m. vasarą choras SALUTO leidosi kelionei į egzotiškąją Bulgariją. Liepos 12 d. nusileidome Burgase. Tuomet vyko ekskursija po Plovdivo miestą. Užsukome į rakijos gamybos muziejų. Toliau Šv. Dimitrijaus pravoslavų šventovė. Dairėmės į Plovdivą nuo viršaus. Tokią karštą dieną džiaugėmės, kad gaivinančio vandens fontanėlių pakankama gausa.

Pietavome bulgarų nacionalinės virtuvės restorane. Choristė Birutė davė interviu Bulgarijos radijo laidai apie pasaulio tautų tradicinę muziką.

Popiet vyko repeticija puikios akustikos buvusioje bazilikoje, dabar muziejuje. Pirmieji koncertavo Plovdivo kamerinis choras „Ivan Spasov”. Kartu džiaugėmis bendru abiejų chorų dainų repertuaru.

Kitą dieną aplankėme Bačkovo vienuolyną (XI a.). Lipom į Šipkos kalną, ant kurio stovi memorialas žuvusiems. Būtent Šipkos miestelyje vyko lemtingas 1877-78 m. turkų – rusų karo epizodas (rusams padedant, bulgarai išsilaisvino iš turkų vergijos).

Toliau aplankėme „Etar“ Etnografijos muziejų – 8 km į pietus nuo Gabrovo miesto. Jis pastatytas (1963-1970 m.). Tai vienintelis tokio tipo muziejus Pietryčių Europoje, pavadintas senuoju Jantra upės vardu. Muziejaus šeimininkui skirta atsidėkojimo daina.

Visa Bulgarija pražydusi saulėgrąžomis. Atvykome į Veliko Turnovo – vieną labiausiai lankomų miestų Bulgarijoje, laikomą visų amžių Bulgarijos valstybingumo simboliu. Dalis miesto teritorijos traktuojama muziejumi. Ėjome į XIV a. tvirtovę.

Nusileidus nuo kalno, lankėme 40 šventųjų Kankinių cerkvę. Tai viduramžių monumentas, sukurtas Caro Asen II įsakymu Bulgarijos pergalei prieš Bizantiją paminėti. Tai kas išliko – vertingos kolonos. Viena jų – Asen kolona su inskripcija dedikuota 1230 m. Bulgarijos istorinei pergalei prie Klokotnica pažymėti. Kita kolona – statybų veiklą ir Kan Omourtag gyvenimo filosofiją atspindinti inskripcija; ir dar kita – kolona iš Rodosto tvirtovės.

Kitas įspūdingas objektas – Madaros raitelis, iškaltas 23 m aukštyje ant vertikalios Madara kalnų uolos. Tai ženkliausias ankstyvųjų viduramžių Bulgarijos meno monumentas ir vienintelis toks Europoje. 1979 m. įtrauktas į UNESCO saugomų pasaulio kultūros ir gamtos paveldo sąrašą.

Lipome apžiūrėti Ovečo tvirtovės likučių šalia Provadijos. Tvirtovė pradėta statyti jau trečiame amžiuje, o ХІІ–ХІV amžiuje ji buvo visos apylinkės karinis, administracinis, ekonominis bei religinis centras.

Dar kitą dieną atvykome į Kaliakros iškyšulį ir archeologinį rezervatą. Kaliakra – paskutinė vieta Bulgarijoje, kurią užėmė Osmanų imperija XV a.pr., kai ligų ir bado išsekinti didžiulės tvirtovės gynėjai nebesugebėjo ilgiau atlaikyti priešo puolimų ir nuo uolų sušoko į jūros bangas.

Sukaitus buvo nuostabu maudytis Kavarnos paplūdimyje.

Vakarop atvykome į Varną ir suradome dr. Jono Basanavičiaus gatvę. Varnos senamiestyje stovi namas, kur gyveno Jonas Basanavičius su paminkline lenta ant namo.

Varnos katedra, atidaryta 1886 m., kuri iš išorės neatrodo labai įspūdinga, tačiau viduj žavi.

Išaušus kitam rytui atvykome į Varnoje esančią Euksinogrado rezidenciją, įkurtą Ferdinando I. 1893 m. carienės pageidavimu rezidencija buvo pavadinta Euksinogradu, pagal graikišką Juodosios jūros “Euxinos Pontos” pavadinimą ir slavišką miesto sąvoką “grad”.

Pagaliau sotūs atėjome į Balčiko botanikos sodą. Rumunijos karalienė Marija Aleksandra Viktorija de Edinburg (1875-1938) 1924 m. čia pasistatė vasaros rezidenciją, o po poros metų jos prašymu šveicaras botanikas Julesas Gianni aplinkui užveisė botanikos sodą. Šiandien čia tarpsta daugiau nei 4600 augalų rūšių: atsipūsti vilioja milžiniškų retų medžių pavėsis, akį džiugina įvairiaspalvės rožės, stebina karaliaujančių kaktusų kolekcija. Čia nepraleidome progos išragauti šešių rūšių vyno.

Tris naktis nakvojom stovyklavietėje „Rojaus kampelis“. Čia ir paskutinė vakarienė.

Ryte dovanojom „Kur giria žaliuoja“ ir Ilgiausių metų šeimininkės gimtadienio proga.

Pakeliui į Burgą, užsukome į Varnos regiono istorinį muziejų „Pobity kamni”. Žinoma, kad priešistoriniais laikais Pobiti kamni vietovę trakėnų, slovėnų ir senųjų bulgarų gentys laikė šventa ir joje savo dievams aukodavo duokles bei laikė įvairias religines apeigas. Tačiau po to ji buvom ilgam pamiršta ir iš naujo atrasta tik XIX amžiuje. Bulgarijos akmenų miškas skaičiuoja jau daugiau kaip 50 mln. metų. Tai be galo nuostabus gamtos kūrinys – tikrų tikriausias akmeninis miškas, kuriam analogų Žemėje nėra. O kadaise čia buvo jūros dugnas…

 

Ramutė Štreimikytė