2014 m. spalio 25 d. minint paskutiniojo Baisogalos dvaro savininko, pavyzdinio ūkio agronomo Vladislovo Komaro 135-ąsias gimimo metines, vyko renginiai. Buvo siekiama prisiminti šimtą metų Baisogaloje gyvavusios garsios giminės nuopelnus miesteliui ir Lietuvos valstybei. Viename iš jų dalyvavome ir mes – choras „Saluto“. Susirinkusiesiems buvo parinkta speciali, tai šventei skirta programa, t.y. XX a. pradžios dainos. Visus sužavėjo profesionalus atlikimas. Šventės vedėja – Baisogalos istorinio – kultūrinio paveldo kaupimo ir išsaugojimo iniciatyvinės grupės narė, LSMU Gyvulininkystės instituto mokslo darbuotoja Ina Stuogė.
Baisogalos dvare, sferiniu kupolu dengtoje Kolonų salėje, choras dainavo gausiam Komarų giminės palikuonių būriui, atvykusiam iš Lenkijos ir Lietuvos.
Belaukiant koncerto pradžios, pro durų plyšį, stebėjome, kaip apie senelio gyvenimą ir veiklą papasakojo vaikaitis iš Lenkijos V. Sobanskis, pakartojęs Vladislovo Komaro priesaiką mums – paversti žemę sodų…, kaip sėdėjo apsirėdžiusi dvaro rūmų apdarais inteligentiška dama, nužengusi tarsi iš dvidešimto amžiaus pradžios paveikslo, kaip šventę savo apsilankymu pagerbė ir A. Stulginskio universiteto agronomijos fakulteto dekanas profesorius Viktoras Pranckietis įteikdamas V. Komaro palikuonims lietuviškos ruginės duonos kepalą.
Choro dainininkai nepraleido galimybės pasigrožėti rūmų vidaus vertingiausia dalimi – dekoratyvine medžio drožyba, kuri išliko iki šių dienų, tai: gėlių ornamentu drožinėti platūs laiptai su puošnia arka, antro aukšto sienų ąžuoliniai paneliai, įvairiais raštais puošti kambarių parketai. Be viso to išliko daug freskų, gipsatūrų, glazūruotų koklinių krosnių, marmuro palangių.
Apie Baisogalos apylinkes sklando kiek šiurpesni pasakojimai, sakoma, kad ten, Valatkonių miške, yra Velnio ir Angelo akmenys.
Viena legenda sako, kaip kartą atėjo velnias pasipiršti Komaro dukteriai. Ji paprašė, kad velnias jai atvilktų tą akmenį, kuris dabar guli Valatkonių miške. Velnias jį vilko vilko, bet negalėjo atvilkti iki galo, patrūko. Tas akmuo didelį griovį išrausė. Tenai net žolė neauga!
Taigi, dar baudžiavos laikais šis akmuo gulėjo ant ežios, kuri skyrė Baisogalos dvaro pono Komaro mišką nuo valstiečio Kadaro žemės. Kartą Komaras užsimanė, kad čia netikra riba. jis tvirtino, kad penkiolika metrų nuo akmens į Kadaro pusę — jo žemė. Komaras pradėjo ginčą su Kadaru. Kadaras neteko žemės gabalo, ėmė keikti Komarą. Velnias, žmogaus keiksmus išgirdęs, vieną audringą naktį su dideliu trenksmu pernešė akmenį į Komaro mišką tiek, kiek Komaras buvo įlindęs į Kadaro žemę nuo akmens.
Senovėje pro šį akmenį ėjęs vieškelis. Keliautojai tamsiu paros laiku dažnai nepastebėdavę jo ir atsitrenkdavę, todėl tai keikdavę šį kelią pastojusį milžiną, tai melsdavę Dievą, kad nutrenktų tą akmenį kur nors toliau. Aukštybėse angelams pabodę klausyti šių nelaimėlių maldų ir nedorų kalbų, todėl vieną griausmingą naktį jie tą akmenį pakėlę ir numetę gilyn į mišką, kad daugiau niekam netrukdytų. Nuo to karto žmonės riedulį praminė Angelo akmeniu.
Iš tiesų Baisogalos dvaras visai nebaisus. Dvaras bei jo teritorija traukia vietinius gyventojus ir svečius. Čia susitinka įsimylėjėliai, čia, poilsio valandėlę renkasi motinos su vaikais, laiką ramiai leidžia garbaus amžiaus baisogaliečiai, čia norisi pasivaikščioti tilteliais, pasėdėti prieš didingą dvaro pastatą, pabūti vienumoje ar su draugais, pažįstamais.
Vilma Švabauskienė
