Lietuvybės paieškos ir naujieji donelaičiai
Kauno mišrus choras „Saluto”, Mažojoje Lietuvoje ieškodamas Kristijono Donelaičio gyvenimo ir kūrybos pėdsakų, atrado brolybės išsiilgusius Karaliaučiaus lietuvius ir naują lietuvybės sampratą.
Tradicija – pagerbti per jubiliejų
Pastarieji metai Lietuvoje prisodrinti Kristijono Donelaičio. Lietuvių literatūros ąžuolo K. Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms pradėta ruoštis veik prieš penkmetį – kasmet daugėjo jam skirtų renginių, ekspedicijų, mokslinių darbų, įžvalgų ar šiaip pasamprotavimų.
Lyg sode, amžiaus ketvirčiais pramečiuojančiame, jubiliejinės programos metmenimis sukrauti žiedai sodininkauti mėgusiam poetui, sunokinti nauji literatų, kompozitorių, dailininkų kūriniai apie Donelaitį ar Donelaičiui, jo žodis ir pamokymai skleisti įvairiausiuose renginiuose nuo mokyklų iki mokslų akademijos, nuo seniūnijų iki Seimo. Kiekvienas save gerbiantis pilietis pajuto pareigą prisiliesti prie Donelaičio – išgirsti, pamatyti, dalyvauti, paskaityti.
Tokia donelaitiška banga užlieja Lietuvą periodiškai – kas šimtmetį, kas pusę ar ketvirtį amžiaus. Pirmasis poeto šimtmetis pažymėtas 1818 m. Liudviko Rėzos rūpesčiu pirmą kartą išleista K.Donelaičio poema „Metai”, antrojo šimtmečio sukaktis apsupta Lietuvos kultūros veikėjų Martyno Jankaus ir Vydūno dėmesio.
Vydūnas dar XX a. pradžioje atrado K.Donelaitį ir jo pavyzdžiu pakilo į kovą SU lietuvininkų vokietinimu, telkdamas tautą dorai, dvasingumui ir išlikimui vokiškosios apsupties akivaizdoje. Tačiau laiko tėkmė ir karais pažymėti istoriniai įvykiai buvo negailestingi tiek Mažosios Lietuvos, tiek ir K.Donelaičio atminimo įamžinimui.
Prieš 50 metų jau teko rūpintis jo bažnyčios Tolminkiemyje atstatymu, klebonijos restauravimu, memorialo ir muziejaus sutvarkymu. K.Donelaitis suskambo kaip varpas Justino Marcinkevičiaus ir kitų poetų, kompozitorių, dailininkų kūryboje, ir ne tik Lietuvoje. O prieš 25 metus gimtųjų Lazdynėlių vietoje sušlamėjo pasodinti 275 ąžuoliukai. Šiemet jų skaičius galbūt padidės iki 300.
Kokias dovanas paliksime šiam mūsų gimtosios kalbos ąžuolui po 300 metų sukakties? Kai kurios dovanos jau yra. Tai anksčiau sukurta Broniaus Kutavičiaus oratorija „Metai”, sumanyta kompozitoriaus Vidmanto Bartulio, ir pasitelkus kitus kūrėjus sudaryta kompozicija „Taip, Donelaiti”, inkrustuota poeto tekstais ir vainikuota repuojančio V.Bartulio „Pamokslu lietuvninkams”, prieš kelias dienas Kauno pilies slėnyje žiūrovams pristatyta Remigijaus Baltrušaičio drama „Donelaitis”, jau nušvitę ir nušvisiantys K.Donelaičio atspindžiai mene, kine, leidiniuose, vertimuose, jo palikimo tyrinėjimuose, planuojamas ir vargonų pastatymas Tolminkiemio bažnyčioje. O juk dar visai neseniai rūpinomės dėl jos išsaugojimo, rusų stačiatikiams panorus joje įsirengti cerkvę.
Programa plati, savo svoriu atitinkanti solidų trijų šimtmečių jubiliejų. Kas bus po to, nutilus iškilmių varpams? O kol kas, K.Donelaičio metams įpusėjus, donelaitiada plečiasi, renginiai vyksta vos ne vienu metu įvairiuose šalies kampeliuose, kėsindamiesi užgožti net ir 90-metį mininčią Dainų šventę bei kitas ne mažiau svarbias temas.
Užmojai siekė Karaliaučių
Į šį hegzametro ritmais nužymėtą įvykių verpetą įsitraukė ir Kauno mišrus choras „Saluto”, vadovaujamas Ramutės Štreimikytės. Šis kolektyvas projekto „Ak lietuvninkai, širdingi mano broleliai!” koncertine programa pagerbė poetą dar prieš įžiemojant, K.Donelaičio gimtadienio išvakarėse. Tik pradėjus ruošti šią programą buvo aišku, kad tai nebus vien tik su K.Donelaičiu susiję kūriniai.
Nors ir pats poetas, kunigaudamas Tolminkiemyje, vargonininkavo, kūrė giesmes, tačiau jo muzikinė kūryba mūsų nepasiekė. Teko sutelkti dėmesį kitu aspektu, pasirenkant kūrinius, atspindinčius ne tik K.Donelaičio gyvenimo laikotarpį, bet ir pažvelgiant į Mažosios Lietuvos krašto istorines ištakas, prisimenant joje gyvenusius ir išnykusius prūsus, gretinant kraštą kolonizavusių vokiečių ir jame muzikinę kultūrą siekusių išsaugoti lietuvių autorių kūrybos pavyzdžius, keliaujant laikotarpiais nuo Mažvydo iki šių dienų.
Choras į talką pasikvietė styginių kvartetą, solistus. Koncertas Ryšių istorijos muziejaus salėje gruodžio viduryje buvo šiltai sutiktas, pageidauta jo programą pakartoti Karaliaučiaus krašte. O ir pačiam kolektyvui, prisilietus prie K.Donelaičio aplinkos, norėjosi dalytis netikėtais atradimais, mat ruošiant programą paaiškėjo, kiek mes dar mažai žinome apie K.Donelaičio laikotarpį, istorinę ir politinę aplinką bei kultūrą, supusią Tolminkiemio kunigą.
Sulaukus paskatinimo iš pirmąjį koncertą įvertinusių klausytojų, pradėta ruoštis kelionei į Mažąją Lietuvą (Rusijos Kaliningrado sritį). Planai planais, o realybėje viskas dažnai susiklosto kitaip, nei planuojama. Buvo numatyta surengti koncertą Karaliaučiuje (Kaliningrade), pakeliui aplankant Tolminkiemį (Čistyje Prudy) ir poeto gimtuosius Lazdynėlius (Vyšniovką), kitą dieną pristatant programą Tilžėje (Sovetske), ir užsukus į Ragainę (Nemaną) bei kitas su Mažosios Lietuvos kultūros istorija susijusias vietas, baigti koncertinę kelionę Lietuvoje prie Rambyno kalno netoli Pagėgių, dalyvaujant tradicinėje Joninių šventėje. Tačiau planus teko koreguoti, atsisakant kelionės po Karaliaučiaus kraštą, apsiribojant koncertais Tilžėje ir Rambyne.
Pėsčiomis į praeitį
Susidūrus su organizaciniais sunkumais, buvo kilęs noras atsisakyti kelionės visai, tačiau suvokiant, kad ši programa nekantriai laukiama Tilžės krašte gyvenančių lietuvių, buvo ryžtasi įveikti nesklandumus. Ir tik nuvykę supratome, kokia svarbi ši kelionė buvo jos laukusiems ir mums patiems, po viešnagės Tilžėje iš esmės pakeitusiems supratimą apie Rusijos „globoje” esančius mažlietuvius, jų būvį ir lietuvių kultūros liekanas šiame krašte.
Dabartinį Sovetską – anksčiau buvusią Tilžę, turtingą lietuviams reikšmingos praeities, pasiekėme pėsčiomis per Nemuną įspūdingu senuoju Karalienės Luizos tiltu, savo autobusą palikę Lietuvos pusėje. Nuotaikos netrikdė nė staiga tiltu einant kilęs ir iš kojų verčiantis vėjas, nei dulksna – laukė intriguojanti pažintis su sovietinius laikus menančia aplinka, nemažam būriui jaunųjų choristų pažįstama tik iš pasakojimų.
Vyresniesiems rūpėjo pamatyti, kaip pasikeitė šis kraštas, atsiskyrus Lietuvai iš „broliškų respublikų” sąjungos. Karalienės Luizos tiltas lyg laiko mašina perkėlė mus ne tik į kitą valstybę, bet ir į kitą laiką – pasijutome sugrįžę ketvirtį amžiaus atgal. Nors Kaliningrado sritis savo gyvensena laikoma priartėjusia prie Europos, vos kitoje tilto pusėje pasitikę neišvaizdūs pilki namai su kaminų kaimynystėje ant stogų žaliuojančiais berželiais ir aptrupėjusiomis sienomis, sovietinius laikus menantys užrašai, netgi vėliau Ragainėje aptiktas paminklas Leninui neleido suklysti – esame Rusijoje.
Lietuvybės misionieriai
Koncertas vyko Sovetsko Romos katalikų Kristaus prisikėlimo bažnyčioje, 2000 m. atstatytoje Lietuvos lėšomis. Ši bažnyčia – ne tik lietuvių maldos namai, bet ir lietuvių bendruomenės centras, lyg nedidelė Lietuvos salelė Sovetske, kurios ribas dar labiau praplečia šalia esantis mūsų šalies konsulatas.
Buvome maloniai sutikti, lietuvių konsulinę globą ir rūpestį pajutę prie Luizos tilto pasienio punkte, kur buvo sudarytos išskirtinės sąlygos be trikdžių ir gaišaties atlikti sienos perėjimo formalumus atvykstant į Rusijos Kaliningrado sritį. Koncerte skambėjo choro ir VDU Muzikos akademijos studenčių kvarteto, vadovaujamo Ilonos Klusaitės, atliekami kūriniai lietuvių, prūsų ir vokiečių kalbomis, kadaise gyvavusiomis greta, bet sunykusiomis ar tebenykstančiomis kolonistų apsuptyje.
Ir kaip čia neprisiminsi K.Donelaičio, išgyvenusio dėl nykstančios lietuvių kalbos, išaukštinusio ją hegzametru ir prilyginusio senosioms antikos kalboms, pasirinkusio puoselėti lietuvių kalbą kolonistų vokiečių krašte, nors abejojusio jos išlikimo galimybėmis, tačiau vis tiek kalbėjusio ir rašiusio lietuviškai. Ir kaip nesigėrėsi atkaklumu ir pasišventimu dabar šiame krašte gyvenančių lietuvių, siekiančių išsaugoti lietuvybę ten, kur jai tarpti nesudaromos sąlygos: mažėja lietuviškų draugijų, lietuvių kalba tik kai kuriose mokyklose mokoma fakultatyviai, mažėja mokytojų – jų likę vos pora dešimčių, o ir tų pačių mažėja, nes dirbama sunkiomis sąlygomis, o naujų mokytojų neatsiranda.
Ar daug gali rastis tokių pasišventusių kaip mokytoja Algaudė Emilija Bukontienė, iš Tauragės dukart per savaitę vykstanti į nedidelę Kraupiško (Uljanovo) mokyklą Ragainės rajone mokyti vaikų lietuvių kalbos? Tik nedaugelyje šeimų dar kalbama lietuviškai, nes jos dažniausiai mišrios, ir lietuviška pavardė dar negarantuoja, kad pavyks susikalbėti lietuviškai. Tad kuo ne donelaičiai ta saujelė lietuvybę ir lietuvišką kultūrą bei papročius jiems nepalankiame krašte puoselėjančių lietuvių? O jų vaikai, jei nepasiduoda integracijos procesui ir neišsižada savo kalbos, dažniausiai keliasi į Lietuvą, pasitraukdami iš gimtųjų vietų. Jei lietuvių čia buvo apie 30 tūkst., dabar jų Kaliningrado srityje likę tik trečdalis. Atrodo, kad K.Donelaičio laikais sąlygos lietuvybei išsaugoti buvo palankesnės.
Pėdsakai kol kas neišnykę
Po koncerto sulaukę šiltų Tilžės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios parapijos klebono, vienintelio lietuvio srityje Anupro Gauronsko ir LR konsulato Sovetske konsulės Natalijos Raškauskienės padėkų, lydimi lietuvių bendruomenės narių ir Vydūno draugijos Tilžėje pirmininko Gedimino Jakučio, turtingais pasakojimais neleidusio nuobodžiauti, pajudėjome į apžvalginę ekskursiją po Tilžės kraštą.
Viena iš daugelio Senosios Tilžės spaustuvių, iš kurių lietuviškas žodis pasiekdavo Lietuvą spaudos draudimo metais, net nepažymėta jokia informacijos žyme, namas, kuriame 1892–1944 m. Tilžėje gyveno Vydūnas, – mums, lietuviams brangūs kultūros objektai. Skaudu matyti juos apleistus ir nykstančius.
Dar slogesnė nuotaika užplūsta netoliese esančioje Ragainėje, kur stovi kadaise buvusios didingos skalvių pilies griuvėsių liekanos, pilies – stipriai nukentėjusios per Antrąjį pasaulinį karą, o vėliau toliau naikinamos, filmuojant sprogdinimų scenas karo filmams. Vis dėlto Ragainėje mums brangiausias Martyno Mažvydo pėdsakas – čia dar tebestovi bažnytėlė, kurioje 1549–1563 m. jis kunigavo, kurioje, kaip skelbia memorialinė lenta, ir palaidotas.
Šio pastato vaizdas ypač slogus, mažai beprimenantis maldos namus, nors dar negriūvantis – mat jame įrengti socialiniai būstai, paliekant nedideles patalpas pamaldoms – viename gale stačiatikiams, kitame – katalikams.
Nuo įspūdžių gausos užsimiršti, ko čia atvažiavęs. K.Donelaitis, M.Mažvydas – tai jų kraštas… Buvęs? Esamas? Čia ypač aštriai ir skaudžiai pajunti kalbos, tautiškumo trapumą ir begalinę neviltį, ir ryšį su K.Donelaičiu, saugojusiu ir tikėjusiu, kad bus kam skaityti jo „Metus” ir pasakėčias.
Išalkę brolybės
Trumpas, vos pusdienį trukęs apsilankymas Tilžės krašte. Grįžtame prie Karalienės Luizos tilto, kiekvienas su patirtais įspūdžiais, pojūčiais ir mintimis – kas mes čia gyvenantiems lietuviams, kas jie mums? Ir ką reiškia jiems čia atvežtoji mūsų ruošta K.Donelaičio gimimo metinėms programa, Lietuvoje skęstanti įvairiausių reikšmingų (ir nelabai) renginių jūroje?
Kam rūpi ir kam turėtų rūpėti Mažosios Lietuvos kultūros paveldas, nors ir esantis svetimoje valstybėje? Koks tolesnis likimas tų, daugiausia iš tremties arčiau gimtosios Lietuvos sugrįžusių, bet joje apsigyventi negalėjusių lietuvių, taip ir likusių savotiškoje tremtyje? Kiek tarp jų dar turinčių viltį išsaugoti tautiškumą ar bent kalbą, saugotą K.Donelaičio? Juk tauta gyva, kol gyva kalba.
Jau kuris laikas kasmet vyksta ekspedicijos į Sibirą tremtinių keliais, tvarkomi jų kapai. Gal vertėtų papildyti ekspedicijas nauja kryptimi – pas K. Donelaitį į Karaliaučiaus kraštą, pas dar gyvenančius ir lietuviškai kalbančius lietuvius?
Tiltu grįžome į Lietuvą. Rezultatas – jaunimo lūpomis išsakyta mintis: „Dabar supratau, kaip aš turiu mylėti Lietuvą.” Gal ir kitiems vertėtų dažniau apsilankyti anapus Nemuno, pabendrauti su ten esančiais mažlietuviais – jie ne mažesni, o didesni už mus, didžiojoje Lietuvoje gyvenančius.
Naujas tautiškumo alsavimas
Šiapus Nemuno atsikvėpėme ir visai kitomis akimis žiūrėjome į lankomus Mažajai Lietuvai priskiriamo Pamario krašto, tik jau lietuviško, objektus – Martyno Jankaus sodybą, Bitėnų kapinaites – savotišką Mažosios Lietuvos panteoną su besiilsinčiais didžiavyriais – šio krašto kultūros puoselėtojais M.Jankumi, Vydūnu, vienu pirmųjų Mažosios Lietuvos lietuvių kompozitorių profesionalų Valteriu Kristupu Banaičiu ir kitais. Kitaip klausėmės pasakojimų M.Jankaus muziejuje Bitėnuose prie Pagėgių bei Vydūno muziejuje Kintuose, ir kitaip dainavome ant Rambyno kalno vykusioje šventėje, tradiciškai vykstančioje per Jonines jau daug metų.
Ant kalno, kur pirmą kartą (tiesa, ne per Jonines) choristų lietuviškos dainos suskambo dar 1895 m., tais pačiais, kada Vydūnas įkūrė „Tilžės” lietuvių giedotojų draugiją – su ja rengė Mažojoje Lietuvoje vaidinimus ir koncertus. Tokios šventės 1902 m. pavadintos dainų šventėmis.
Choro „Saluto” šių metų veikla koncentruojasi lietuvybės, tautiškumo kryptimi. Taip jau sutapo, kad pirmoji išvyka buvo į Eišiškes, lenkiškai kalbantį kraštą, kur vykusiame tarptautiniame konkurse „Auksinė Šalčios juosta” siekta ten vyraujančias lenkiškas ir baltarusiškas programas papildyti lietuviškais kūriniais. Pavyko ne tik šis siekis – dar laimėta ir pirma vieta. Tolesnis kelias – į Mažąją Lietuvą, Vydūno ir M.Jankaus žemę. Net ir Dainų šventė Kaune ir Vilniuje – žadinanti ir stiprinanti tautinius jausmus.
Dainų šventėje bus ir grupė jaunimo iš Karaliaučiaus krašto, lydima aktyvaus ir nenuilstančio Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės pirmininko Sigito Šamborskio, jau daugelį metų organizuojančio mažlietuvių vaikams (ir ne tik jiems) stovyklas Lietuvoje, sudarančio galimybes dalyvauti jų kolektyvams Dainų šventėse.
Choras tradiciškai kasmet vyksta į kokią nors užsienio kelionę. Šiemetis užsienis labai artimas – tiek atstumo, tiek ir dvasine prasme. Jau dainuota ant Rambyno kalno, iškilusio tarp Mažosios Lietuvos šiapus ir anapus Nemuno: „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt.” Tik ar visi tai jaučiame širdimi? Taip, kaip jautė Vydūnas ar K. Donelaitis.
Gražina Dainauskienė
