Kasmetė tradicija – vasarą pasisvečiuoti svetur – ir šiemet buvo išlaikyta. Gražios draugystės, užsimezgusios Kaune su čekų choru „Bizantion“ rezultatas – savaitės kelionė į Čekiją, kur išsiruošėme ankstyvą rugpjūčio 6 rytą.
Trumpa reziumė vietoj įžangos: nuvažiuota apie 3 tūkst. kilometrų, aplankyta keliolika Čekijos miestų ir miestelių, sudainuota viename „oficialiame“ koncerte ir dar keliuose, kuriems iš anksto nesiruošta ir nerepetuota, patirta krūva įspūdžių ir emocijų, kurių neatspindi nei tūkstančiai fotografijų, nei emocingi pasakojimai. O kiek naujų pažinčių užmegzta ir charakterių atskleista! Žodžiu, tai turėtų būti gera motyvacinė priemonė ateičiai tiems choristams, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių šiemet negalėjo keliauti drauge. Na, bet apie viską iš eilės.
Vos atvykę į šalį, aplankėme Čekijos Šveicarija vadinamą nacionalinį parką, kurio kalnų didybė nepaliko nė vieno abejingo. O takais takeliais kildami į Pravčicka brana, didžiausio smiltainio uolos–tilto Europoje, viršukalnę, aplink matydami įspūdingo dydžio akmenis, juokavome, kad Lietuvoje turistus vežame pasižiūrėti mūsiškio Puntuko, o čia tokių puntukų visa galybė.
Jau sunku ir suskaičiuoti, kiek nuostabių pilių pamatėme (Kroměříž, Česky Krumlov, Šternberk), bet tikriausiai daugelis pritars, kad Hluboka nad Vltavou, viena gražiausių ir, ko gero, žinomiausia Čekijos pilis, visa savo didybe nustebino bei pakerėjo net ir didžiausius skeptikus.
Pilys kaip pilys, – daugeliui priminė vaikystės pasakas ir net matytus meninius filmus, mat ne vienoje mūsų lankytoje ir buvo suktos pasaulinio garso kino juostos. Kiek kitaip nuteikė ir įspūdžių visam gyvenimui paliko Sedlicėje esanti kaulų koplyčia, kurios istorija mena dar XIII amžių. 1278 m.vietinis abatas grįžo iš kelionės po Šventąją Žemę ir parsivežė saują žemių. Jas išbarstė vietos kapinėse.
Taip ši vieta tapo žymia laidojimo vieta. XIV–XV a. dėl maro epidemijos ir karų kapinės buvo perpildytos. Sedlecės koplyčia įrengta po nauja bažnyčia ir iki 1870 metų nenaudota, kol medžio drožėjui E. Rintui buvo liepta sutvarkyti kaulus. Taip atsirado 4 piramidės iš kaulų, šiurpą keliantis sietynas, Švarcenbergų šeimos herbas ir kita.
Netoliese esanti šv. Barboros katedra – UNESCO saugomas kompleksas. Šioje nuostabioje vietoje choro vadovei kilo mintis atlikti „Gedulingą giesmę prie Barboros Radvilaites kapo“. Ir iš tiesų tinkamoje vietoje tinkamu laiku atlikti kūriniai nepalieka abejingų: nei atlikėjų, nei klausytojų. Smagu, kai pajunti ir pamatai – tai sujaudino ne vieną širdį, išspaudė ne vieną ašarą, privertė susimąstyti ne tik apie žemiškąjį, bet ir amžinąjį gyvenimą, apie tikrąsias vertybes, ir gal nors minutei kitai pakilti virš žemiškosios realybės.
Kaip jau minėjau, tokių „neoficialių“ koncertų buvo ne vienas. Vaikščiodami po Punkvos urvus, išlindę į dienos šviesą nuostabaus grožio Macochos bedugnės slėnyje, negalėjome atsispirti jo žavesiui. O kaip geriau, jei ne daina išlieti iš širdies jausmus… Štai ir suskambo „Kur giria žaliuoja“, tokia lietuviška ir tikrai iš širdies gelmių. Matyt, tikrai gražiai skambėjo, kad ne tik savo eilės laukianti kita turistų grupė pristabdė žingsnį ir savo kameras nuo uolų nukreipė į mus, bet ir gidė prasitarė: „Trejus metus čia dirbu, bet taip dainuojant dar negirdėjau“.
Na, o planuotasis koncertas Prahoje šv.Karlo Boromojaus sobore buvo šiltas ir jaukus. Puiki šventovės akustika mums labai padėjo – rodos, vos praveri burną, o garsas jau liejasi. Sakoma, niekas nevyksta atsitiktinai, viskas turi tam tikrą prasmę, tad tikriausiai neatsitiktinai salėje atsirado ir žmogus, mokantis lietuvių kalbą. Tad po koncerto pas mus užsukus choro „Bizantion“ nariams, galėjome jausmus reikšti gimtosiomis kalbomis, padėkoti vieni kitiems ir viltis dar daugelio susitikimų.
Neringa Butkienė
