Šiemet Kaunas ir Vokietijos Lippe apskritis švenčia bendradarbiavimo 20-metį. Ta proga dvejus metus gyvuojantis Kauno choras „Saluto“ viešėjo kultūriniu paveldu garsėjančiame Detmolde.
Choro „Saluto“ vadovei Ramutei Štreimikytei (nuotr.) ši kelionė į Detmoldą buvo jau trečioji. Šiame mieste chorvedė yra buvusi su choru „Leliumai“, kuriame chormeistere dirbo per 20 metų. Naujai susikūrusio choro „Saluto“ vizitas į Detmoldą – simbolinis gražaus bendradarbiavimo su šio miesto filharmonijos choru atnaujinimas. Choristų, kurie dar prisimena turį draugų iš Lietuvos, likę nedaug. Kartu su kolegomis iš Latvijos ir Lenkijos „Saluto“ dalyvavo septintajame tarptautiniame chorų festivalyje ir pakvietė klausytojus net į tris koncertus. Dainininkai patyrė malonumą koncertuoti tokiose erdvėse kaip istorinė „Erlöserkirche“ bažnyčia ir Lippe kunigaikščio vasaros rezidencijos (kurioje nuo 1947-ųjų įsikūrusi Detmoldo Muzikos akademija) parkas.
Miestas su įspūdinga istorija
Lippe apskrities herbe matyti raudonas gėlės žiedas. Tai – Lippe kunigaikščių, kurių pavarde pavadinta visa apskritis, simbolis. Iki XX a. pradžios Detmoldas buvo pagrindinė šios kilmingos šeimos rezidencijos vieta, o 1918-aisiais miestas buvo paskelbtas laisvosios Lippe valstijos regionine sostine. 1947-aisiais, Lippe apskričiai įsiliejus į federalinį Šiaurės-Reino Vestfalijos regioną, Detmolde įsikūrė regiono valdžia.
Istorinis Detmoldo centras abiejų pasaulinių karų stebuklingai išliko beveik nepaliestas. Žinovai čia gali pamatyti trijų istorinių periodų statinius: tipiškus namus su sienojais iš XVII a. pabaigos, neoklasikinius Biedermeierio laikotarpio (1830-1860) statinius bei Vilhelmo stiliaus istorinius bei komercinius pastatus, pradėtus statyti nuo 1875-ųjų. Nuo 1980 m., besilaikant Šiaurės-Reino Vestfalijos istorinių pastatų priežiūros įstatymo, Detmoldo valdžia sudarė saugotinų istorinių pastatų sąrašą. Šiuo metu jame yra 625 pastatai, iš kurių 415 galima pamatyti istoriniame miesto centre.
Netoli miesto rotušės, pačioje senamiesčio širdyje, apsupta parko ir prisišliejusi prie senovinės miesto sienos stūkso Lippe grafų pilis. Virš jos iškelta vėliava ir šiandien rodo, kad pilies šeimininkas yra namuose – istorinėje savo protėvių rezidencijoje.
Vokiškas vaišingumas
Jei manote, kad vokiečiai – šalti žmonės, kurie savo elgesį matuoja pagal „apsimoka-neapsimoka“ principą, klystate. Choro „Saluto“ dainininkai gali pasigirti patyrę tikrąjį vokišką vaišingumą – gavę pasėdėti prie vieno stalo su gerbiamu Detmoldo mero pavaduotoju ponu Gerd Röttgen bei Lippe apskrities tarybos pirmininku Friedel Heuwinkel. Išklausę sveikinimo kalbas, choristai turėjo progą išbandyti istorinės rotušės akustiką, paleidę dangun porą skambių lietuviškų dainų.
Kasdien choristus lydėjęs Detmoldo filharmonijos choro dainininkas Gerhard Meitz parodė, kad miestas garsus ne tik savo istorija, bet ir pasivaikščiojimų maršrutais. Choristai turėjo progą apsilankyti etnografiniame kaime, kuriame galima pamatyti atkurtus Vestfalijos regiono pastatus ir įsivaizduoti to krašto gyvenimą prieš keletą šimtmečių. Buvo aplankytas vieningos Vokietijos simbolio Hermano paminklas, nuo kurio papėdės atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai į Vestfalijos miškus, o senosios uolos, likusios keltų šventyklos vietoje, pakvietė susimąstyti apie dar senesnius laikus. Ypatingai įdomus buvo apsilankymas parke, kuriame auginami plėšrieji paukščiai. Laimei, lietus nesutrukdė paukščių dresuotojams surengti įspūdingą pasirodymą, kurio metu buvo galima iš arti pajusti erelių ir sakalų plunksnų šiurenimą.
Muzika suvienija širdis
Detmoldas turėjo ir savąjį „Karalių saulę“. Tokiu vardu vadinamas vienas iš Lippe monarchų – kunigaikštis Friedrichas Adolfas. Europoje įgijęs išsilavinimą bei pomėgį muzikai ir dailiesiems menams šis valdovas garsėjo savo išlaidžiu gyvenimo būdu. Todėl nenuostabu, kad jis panardino regioną į didžiules skolas. Tačiau „Karalių saulę“ detmoldiečiai prisimena su meile. Tai jis iškasė kanalą, kuris ir šiandien miestui suteikia savitumo. Šiuo kanalu Friedrichas Adolfas su savo svita keliaudavo iš pilies į gamtą, o kelionėje jį lydėdavo muzikantų būrys. Į pakrantę vakare išėję gyventojai galėdavo mėgautis gamta bei muzikos skambesiu. Būtent šis kunigaikštis XVIII a. pradžioje pastatė itališko stiliaus rūmus savo žmonai, kuriuose šiuo metu yra įsikūrusi viena iš profesionaliausių Europoje Muzikos akademija.
Turbūt nė pats kunigaikštis nebūtų nusivylęs savo parko puošnumu pagrindinio festivalio koncerto metu. Prožektoriai ir žvakių liepsnelės sukūrė šventinio vakaro įspūdį, o įvairiose parko vietose išdėstytos scenos kvietė paklausyti chorų atliekamų dainų. Nors iš skirtingų šalių atvykę choristai atliko kūrinius savo gimtąja kalba, gausūs plojimai, ašaros klausytojų akyse ir jų išreikštas dėkingumas abejonių nepalieka – muzika šneka pačia universaliausia kalba. Tokia, kurią puikiai supranta kiekvieno žmogaus širdis.
Choro „Saluto“ kelionė neapsiribojo tik viešnage Lipės krašte.
Pakeliui į Detmoldą sustojome Magdeburge. Tai – miestas prie Elbės upės, vienas žymiausių viduramžių Europos centrų.
Pasaulio istorijoje Magdeburgas yra žinomas kaip vieta, kurioje XIII amžiuje priimtas vienas garsiausių miesto įstatymų – Magdeburgo teisė. 1188 m. arkivyskupas Wichmann miestui suteikė privilegijas − Magdeburgo miesto teises, kurios vėliau paplito ir Centrinėje bei Rytų Europoje. Kunigaikščiai ir karaliai, suteikę šią teisę daugeliui miestų, suteikė jiems savivaldos teisę, taigi ir laisvę. Magdeburgo teisė buvo ypač populiari Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje.
2005 metais Magdeburgas paminėjo savo 1200 metų jubiliejų.
Apžiūrėjome Magdeburgo katedrą, kuri yra seniausia gotikinė katedra Vokietijoje, pastatyta XIII a. Kaip ir visos tuo metu pastatytos šventyklos, ji išsiskiria lanceto arkomis, dideliais vitražais ir dramblio kaulo sienomis. Įdomu tai, kad katedroje taip pat yra daugybė senovinių kolonų ir „sunkiųjų“ skulptūrų (tai labai reta Europos architektūroje 13–14 amžiuje).
Katedroje galima pamatyti keletą gražiausių Vokietijos freskų. Pagrindinė šventyklos vertė yra pirmojo Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Otto Didžiojo (jis palaidotas čia pat) ir jo žmonos skulptūros.
Neįmanoma nepastebėti išskirtinio pastato mieste – „Hundertwasser“ (arba „Grüne Zitadelle“ – „Žalioji citadelė“). Pastatas išsiskiria iš istorinių Magdeburgo pastatų dėl neįprasto, šiuolaikinio architektūros stiliaus. Jis pastatytas 2005 m. pagal austrų menininko Friedensreicho Hundertwasserio projektą. Žalioji citadelė simbolizuoja santykius tarp žmonių, gamtos ir architektūros. Čia – „šokantys langai”, banguojančios grindys, pievos ant stogo ir daug žalumos.
Ilgesniam laikui sustojome Kvedlinburge, kuris įkurtas 922 m. ir vadinamas „Vokietijos lopšiu“. Vienas didžiausių paminklų Vokietijoje – Kvedlinburgo senamiestis yra įtrauktas į pasaulinį UNESCO paminklų sąrašą.
Servacijaus moterų vienuolyne 1008–30 buvo surašyti Kvedlinburgo analai. Juose yra toks įrašas: „1009 m. Šv. Brunonas, Rusijos ir Lietuvos pasienyje pagonių trenktas į galvą, su 18 saviškių kovo 9 d. nukeliavo į dangų“. Nors įrašas – tragiškas, tačiau Lietuvai jis labai reikšmingas, nes pirmą kartą matome užrašytą Lietuvos vardą ir jį į istoriją įrašė moters ranka. Kvedlinburgo įrašas – Vokietijoje, o Lietuvoje, Pažaislio vienuolyne, Šv. Brunono misijai skirta freska.
Kvedlinburge ant kalvos – trijų flygelių pilis, statyta XVI -XVII a., dabar muziejus, su Šv. Servacijaus bažnyčia ir viduramžių miesto fragmentais. Tai – pasaulio paveldo paminklas nuo 1994 m.
Labai gera buvo paklaidžioti siauromis senamiesčio gatvelėmis, pasigrožėti fachverkiniais (kurių istorija siekia viduramžių laikus), neogotikiniais bei jugendo stiliaus pastatais.
Palikę Detmoldą, leidomės į ilgą kelionę po Bavariją. Rotenburgas prie Tauberio – šio regiono širdis, vienas iš daugelio Bavarijoje esančių traukos centrų. Viso pasaulio turistai plūsta į Rotenburgą pajausti viduramžių dvasios, mat dėl išlikusios architektūros, gynybinių įtvirtinimų bei klestinčios vyno kultūros miestas išsaugojo senove alsuojančią atmosferą.
Pasklidome kas kur: vieni aplankė žaislų muziejų, kalėdinių žaislų parduotuvę, kiti tiesiog grožėjosi miesto pastatais ir mėgavosi kulinariniu paveldu.
Kitas objektas, kuris nepaliko nė vieno abejingo – Noišvanšteino pilis. Tai – rūmai ant tvirtos kalvos virš Hohenschwangau kaimo netoli Fiuseno, pietvakarių Bavarijoje. Rūmus užsakė Bavarijos karalius Ludwigas II kaip rekolekcijas ir pagerbdamas Richardą Wagnerį. Liudvikas už rūmus sumokėjo iš savo asmeninio turto.
Rūmai gali būti laikomi tipiškais XIX a. architektūrai. Romanikos (paprastos geometrinės figūros, tokios kaip stačiakampiai ir pusapvalės arkos), gotikos (į viršų nukreiptos linijos, ploni bokštai, subtilūs papuošimai) ir Bizantijos architektūros ir meno („Sosto salės“ dekoras) formos buvo sumaišytos eklektiškai ir papildytos XIX a. šimtmečio technikos pasiekimais.
Kitas Bavarijos stebuklas – Oberammergau miestelis. Jis pasižymi trimis dalykais. Pirma, kas iš karto atkreipia dėmesį – dekoruoti namai bibliniais, pasakų, Tristano ir Izoldos siužetais. Antra, nuo 1634 m. kas 10 metų čia vyksta pasijos pastatymai, kuriuose dalyvauja apie 500 miestelio gyventojų ir stebi dar tiek atvykusių žmonių.
Oberammergau pasijų vaidinimų istorija prasidėjo beveik prieš 400 metų. Maras siautė daugelyje Europos vietų. 80 miestelio gyventojų tapo epidemijos aukomis.
Norėdami nutraukti kančią, Oberammergau gyventojai nusprendė duoti įžadą. 1633 m. jie prisiekė kas dešimt metų atlikti Kristaus kančią ir mirtį, jei niekas nemirs nuo maro. Kaimas buvo išgirstas, todėl gyventojai suvaidino pirmąją pasijos pjesę 1634 m. ir savo pažadą vykdo iki šiol. Tai yra garsiausia pasijos pjesė pasaulyje. Kelias valandas trunkančiame spektaklyje Oberammergau kaimo gyventojai atkuria paskutines penkias dienas Jėzaus gyvenime.
2014 m. „Oberammergau pasijos vaidinimas“ buvo įtrauktas į visos šalies nematerialaus kultūros paveldo registrą pagal UNESCO konvenciją dėl nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo.
Trečia išskirtinė miestelio savybė – čia gyvena ir kuria daug medžio drožėjų, kurie parduotuvėlėse parduoda savo darbus, beje, labai brangiai.
Palikę pasakiško grožio ir jaukumo miestelį, atvykom į Bavarijos sostinę – Miuncheną, trečią pagal dydį Vokietijos miestą. Tačiau čia tik autobusu apsukome apžvalginį ratą apie centrą, nes buvo vakaras.
Kitą dieną už 180 km pasiekėm Niurnbergą. Niurnbergo simbolis – nuostabioji pilis, kuri buvo pastatyta dar gūdžiais Viduramžiais. Anuomet tai buvo ne tik Niurnbergo, tačiau ir visos Romos imperijos galios simbolis, kuris simbolizavo religijos įtaką kiekvieno žmogaus gyvenime.
Praėję pilį, leidomės nuo kalno link senamiesčio. Kaip ir daugelis kitų didingų miestų, taip ir Niurnbergas gali pasigirti išskirtine architektūra bei senoviniais pastatais.
Vaikščiojome grupelėmis, pasirinkdami patinkančius objektus. Tačiau praleisti progos paragauti Niurnbergo dešrelių – negalima… Švelnios, sultingos, rodomojo piršto dydžio. Jos Niurnberge gaminamos nuo 1313 metų ir pripažintos tarptautiniu mastu, įtrauktos į kulinarinio paveldo registrą. Pasak legendos, tokiomis dešrelėmis artimieji maitindavo belaisvius per spynos kiaurymę. Mini dešrytės sveria po 25 g, jos valgomos su krienais, bulvių salotomis ir bandele.
Kelionė tęsėsi per Prahą – karališkai puošnią ir išdidžią Čekijos sostinę. Šv.Vito katedra, karalių rezidencija, auksinė gatvelė, Loreto bažnyčia, rotušės aikštė – tai mūsų aplankytos įžymybės per labai trumpą laiką.
Už 170 km atvykome prie vienos unikaliausių vietų Čekijoje, garsėjančioje alumi ir Bohemijos krištolu, prie pat kaimyninės Lenkijos sienos. Vieta, kur stūkso įspūdingo dydžio smiltainio uolos, savo forma primenančios įvairiausias figūras. Tai – Adršpach nacionalinis parkas.
Šis parkas – puiki vieta pasivaikščioti kalnų takeliais, siaurutėliais tarpekliais, tarp nepakartojamų iki 80 m aukščio siekiančių uolų, tarsi bokštų, kuriuos bėgant amžiams suformavo vėjas, vanduo ir temperatūrų svyravimai. Kai kurioms iš jų net ir vardai suteikti. Na, o nestokojantys fantazijos ir patys uolose įžvelgia gyvūnų ar kitų būtybių siluetus.
Vakarop atvykome į Krokuvą, deja, dėl laiko trūkumo numatytų ekskursijų teko atsisakyti.
Ši kelionė buvo nepaprastai įspūdinga!
Ramutė Štreimikytė
