2013 m. vasarą choras „ Saluto“ Austrijos grožį regėjo Žolinių laikotarpiu. Rugpjūčio 15 d., 15 val. choras koncertavo archaika dvelkiančiame Zalcburgo Helbruno parko Akmeniniame teatre. Tai seniausia Europoje lauko scena. Tarsi skirtingi žolynai suėję puokštėn, scenoje susitiko du austrų instrumentiniai ansambliai ir du mišrūs chorai – Kauno „Saluto“ (vad. R.Štreimikytė) ir „Salzburger Volksliedsingkreis“ (vad. A.Pečiulis). Akmeninis teatras – unikali Helbruno (Hellbrunn) kalno uoloje iškirsta romantiška scena. Šį teatrą įrengė arkivyskupas Markus Sittikus iš Hohenemso, panaudodamas susiformavusią nišą uoloje, kuri liko po statybinių medžiagų ruošimo Helbruno rūmams. Jame 1617 m. pirmą kartą Europoje buvo pastatyta opera po atviru dangumi – K. Monteverdžio „Orfėjus“. Helbruno gamtos ir kultūros sintezę atspindi akmens teatre iškaltas užrašas: „Numen vel dissita jungit“ (Dievybėje suvienijamos priešybės).
Jau 36-tą kartą Helbruno akmeniniame teatre per Žolinę skamba chorinė ir instrumentinė muzika. Šių koncertų iniciatorius – Zalcburgo mišrus choras „Salzburger Volksliedsingkreis“. Šį kartą kartu su austrų choru Helbruno akmeninio teatro scena dalijosi ir salutiečiai. Po koncerto – vakaronė su A.Pečiulio vadovaujamu Zalcburgo choru „Salzburger Volksliedsingkreis“. Skambant lietuviškoms ir austriškoms dainoms, vaišinantis austriškomis dešrelėmis ir gėrimais, o šeimininkams ragaujant lietuvišką naminę duoną su kvapniais lietuviškais lašinukais, laikas netruko prabėgti. Liko apsikeistos suvenyrinės dovanos ir šilti prisiminimai.
Žolinių išvakarėse choras lankėsi Oberndorfo miestelyje. Jame 1818 metų šv.Kalėdų vakarą mažytėje Šv. Nikalojaus bažnytėlėje pirmą kartą nuskambėjo „Tyli naktis, šventa naktis” – viena labiausiai paplitusių pasaulyje kalėdinių giesmių. Anot senovinių pasakojimų, gali būti, kad giesmės visai nebūtų buvę, jeigu ne pelės. Legenda pasakoja, jog jos taip apgraužė bažnyčios vargonus, kad tapo nebeįmanoma groti. Kad Kalėdos vis dėlto liktų dvasingos, kunigui Jozefui Morui ir kaimo mokytojui Francui Ksaverui Gruberiui teko skubiai sukurti giesmę, kurią būtų galima atlikti pritariant gitara. 2011 metų kovo mėnesį ši giesmė buvo įrašyta į Austrijos nacionalinį UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Giesmė išversta į 300 kalbų ir dialektų. Choras „Saluto“ buvusios bažnytėlės vietoje pastatytoje koplytėlėje atliko šią giesmę lietuviškai, aranžuotą Donato Zakaro. Tos pačios dienos vakare choras koncertavo Antheringo bažnyčioje, esančioje netoli Zalcburgo.
Muzikos garsų keliais
Aštuonių dienų kelionėje po Austriją, ypač Zalcburgo apylinkėse lydėjo ir daugelio pamėgto muzikinio filmo „Muzikos garsai“ (1965m.) vaizdai, ausyse skambėjo jo melodijos, keldamos nuotaiką. Nemačiusieji filmo turėjo galimybę jį pamatyti važiuodami autobuso televizorių ekranuose, taip pat ir jo kūrimo istoriją. Įdomu buvo atrasti filme matytus vaizdus Zalcburgo vienuolynų ir bažnyčių erdvėje, Mirabelės sode, apylinkėse kylančių kalnų šlaituose ir ežerų pakrantėse.
Apie kalnus, vandenį ir miestus
Austriją puošia įspūdingi kraštovaizdžiai, aukšti kalnai ir kloniai, tarpekliuose vagas išsigraužę kalnų upeliai, sraunių krioklių vandenimis maitinantys tarpukalnių upes arba sutekantys į ypatingo grožio ežerus. Net ir vasarą kalnų viršūnėse boluoja sniegas, sustingę, tarp uolų įsispraudę ledynai. Palei Dunojų besidriekiantis Wachau slėnis žavėjo salutiečius vynuogių laukais ir pilaitėmis. Uolos, kriokliai ir upeliai savo keistomis formomis lydėjo Lichtenšteino tarpeklyje. Vienas gražiausių Austrijos gamtos stebuklų – ledo urvai. Net ir saugantys balsus choristai neatsispyrė pagundai pabuvoti kalno viduje esančiame ledyne Eisriesenwelt. Pasišviečiant karbidinėmis lempomis, kurias naudoja speleologai, urve išryškėjo milžiniškos ledo formos, primenančios stalaktitus, stalagmitus ir neįprastus gyvūnų siluetus. Šios gamtos sukurtos ledo skulptūros, atsiradę prieš 2 milijonus metų, veikiamos aplinkos nuolat keičiasi. Todėl atvykus čia kitą kartą, ledo figūros atrodys kitaip. Žavingi Austrijos Alpių maži miesteliai, išsibarstę slėniuose tarp kalnų. Turistus vilioja senos sodybos, spalvingi svečių namai, vingiuotais kalnų keliais užsukti kviečia svetingos kalnų trobelės. Balkonai ir kiemai išpuošti žydinčiais gėlynais, o pievelėse ganosi avys, arkliai ir karvutės, pasidabinusios pakaklėje skambančiais varpeliais. Pakelės pamiškėse šmėkščioja baikščios stirnaitės, didingi elniai. „Saluto“ dainininkų kelionės maršrutas vingiavo ir Dunojaus slėniu, ir kalnais, ir tarpukalnėmis, leidęs pamatyti įvairiapusę Austriją: nuo Vienos iki Zalcburgo, nuo Dunojų juosiančių Vachau vynuogynų iki Tauerio kalnų, pasivaikščioti lyg muziejuose miesteliuose: Halštate, Murau, Verfene, St.Gilgene prie Volfgango ežero (Wolfgangsee) ir kt.
Austrijos sostinės Vienos, kaip kultūros centro, statusas pradėjo ryškėti XV a. pradžioje. Kompozitoriai ir atlikėjai buvo kviečiami į miestą ir globojami Habsburgų. XVIII a. Viena tapo Europos klasikinės muzikos kultūros sostine. Miestą garsino Volfgangas Amadėjus Mocartas, Liudvigas van Bethovenas, Johanas Štrausas ir kt. Miesto parke pastatyti paminklai Johanui Štrausui, Francui Šubertui, Francui Leharui, Antonui Brukneriui ir kitiems žymiems veikėjams. Salutiečiai aplankė Vienos operos teatrą. Apžiūrėjus parterį, imperatorišką ložę, sceną ir kitas teatro erdves, choristai savo daina išbandė salės akustiką, sulaukdami aplodismentų.
Zalcburgas (Salzburg) – muzikinis miestas. Jis tiesiog persisunkęs Mocarto, gimusio ir žengusio čia pirmuosius kūrybinius žingsnius, populiarumu. Miesto centre yra jo vardo aikštė ir paminklas, du muziejai – vienas jo gimimo name (Mozarts Geburtshaus) , kitas – jo gyvenamajame name (Mozarts Wohnhaus). Pats žavingiausias Mocarto atminimą liudijantis dalykas šiai dienai – daugybė suvenyrų muzikos ir Mocarto tema, tai skėčiai su natelėmis, rankšluostėliai su Mocarto atvaizdu, marškinėliai, sagės, ženkleliai, rankinukai, puodeliai, atvirukai, alpių kalnų gėlelės edelveisai, skarelės, nosinaitės su Mocarto parašu, dėželės. Garsūs Mocarto kugeliai (Mozartkugel) – šokoladiniai rutuliukai su marcipanų įdaru. Jų paragauti gavo kiekvienas choro dainininkas.
Vienuolynų turtai
Neįkainojamais turtais, puošyba ir prabanga pasižymi visos didžiųjų miestų bažnyčios. Austrijoje taip pat yra daug vienuolynų, vokiškai vadinamų „Stift” ir menančių daug senų istorijų. Choristai į Melko vienuolyną atvyko gerokai įdienojus. Melko vienuolynas – benediktinų vienuolių buveinė. Jame medžiagą savo romanui „Rožės vardas” rinko italų rašytojas ir viduramžių specialistas Umberto Eco. Melko vienuolynas primena ne rūsčią atsiskyrėlių vietą, o puošnius rūmus aukso ir smėlio spalvos sienomis, įmantriai apkarpytais medeliais ir gėlynais, puošniais vartais, paauksuotais kryžiais. Vienuolyno bibliotekoje saugomos vertingos, storos, didelio formato knygos (foliantai). Tai senovės lobynas, kuris patalpintas neįtikėtinoje kelių aukštų architektūrinėje erdvėje. Šis barokinis vienuolynas pastatytas 18 amžiuje ir atrodo tarsi didinga karūna viršum kalno, kurio papėdėje kukliai glaudžiasi miestelis.
150 tūkst. leidinių, įvairių XVI – XIX a. rankraščių, ankstyviausiojo spaudos laikotarpio knygų (inkunabulų) saugo Šv. Florijono vienuolynas (Stift St. Florian), esantis netoli Linco. Saluto dainininkams čia buvo aktualūs ir kiti turtai – tai A.Bruknerio vargonai, turintys 7 tūkstančius vamzdžių. Pasiklausę koncerto, saliutiečiai apžiūrėjo vienuolyno baziliką, biblioteką, senąjį altorių, marmuro salę su magiškai persekiojančiu, baltojo žirgo raudonų akių žvilgsniu. Rūsyje tykiai stūksantis sarkofagas, skirtas vienuolyne palaidotam XIX a. kompozitoriui Antonui Brukneriui, priminė apie amžinąsias vertybes. Apie šį vienuolyną dar yra sakoma, kad čia šešių XIV amžiuje išlietų varpų gaudesiu prabyla angelai.
Nostalgija
Choro „Saluto“ kelionė Austrijoje buvo kupina gerų, gražių ir nepakartojamų įspūdžių. Ne vienam dainininkui kirbėjo mintis apie tai, kad kelionė per trumpa, kad dar ne laikas grįžti namo. Tokia graži šalis ir vaiski gamta kvietė paviešėti ilgiau. Deja, viskam savas laikas. Pakeliui namo užvaldė nostalgija. Ji buvo panaši į trapų pažadą: įkvėpti debesų erdvės vėjo, pažvelgti į skaidrų ežero vandenį, pamoti kalnų paukščiui ir pakuždėti sielos paslaptį – aš dar sugrįšiu …
Vilma Švabauskienė
